Dėkodami už sugaištą laiką gausiai pildant anketas, pateikiant savo mintis, pastebėjimus ir užklausas, atsakome į dažniausiai užduodamus, labai Jums rūpimus arba išskirtinius klausimus.

Apie didybės maniją, jos atsiradimo priežastis, pasekmes asmenybei, artimiesiems, aplinkiniams, bendruomenei ir pan. bei jos suvaldymo būdus teiraujasi ponia Ona Zinaida iš Vilniaus.

Atsakykime pasakos tekstu, vienu iš gražiausių 2017 m. mūsų svetainės rubrikos „Pasakų žinutės“ pavyzdžiu:

Tik spėjo mergelė atsisėsti šakumoje, ogi žiūri –

Ar kada nors susimąstėte, kokiuose ten stebuklinguose miškuose klaidžioja tos pasakų mergelės ir vaikinai, netyčia būtinai užkliudydami čia aukso lapą, o kitoje girioje - deimanto šakelę.

Ar fantastinis pasakų vaizdinys, koks mums atrodo iš pirmo žvilgsnio, nėra kuo tikriausios realybės konstatavimas?

Šuniški buvo metai. Ne, ne dėl to, kad būtume įsigiję šunį. Šitą padarėm dabar jau užpraėjusiais. Ilgai laukėm, kol vaikai pakankamai ūgtels, ir bus pajėgūs suvokti, kad ir šuo yra gyvas tvarinys, kurį reikia ne tik maitinti, bet ir mylėti, paglostyti, pakalbinti („nu, žinot, ką!!!“, - girdžiu sakant viso, kas gyva, nekentėjus), ir neužmyluoti, nes jis - juk ne pliušinis žaisliukas.

Taigi jokio naujo šuns nepirkome ir dovanojamo globoti nepaėmėme.

Likome be savo šunytės. Prieš tai suspėjusios atvesti mums penketą mielų šuniukų. Didžiam skeptikų nusivylimui

Kai gimsta naujas žmogus, tą dieną, įprasta vadinti jo gimtadieniu. Kai atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę lygiai prieš 99 metus šiandieną imtos formuoti ginkluotosios pajėgos, sakome, jog tada buvo įkurta Lietuvos Kariuomenė. O kaip pavadinti prieš metus  Birštone įvykusį kuklų renginį „Eglės“ sanatorijoje, pirmąjį asmenybės ugdymo pasakų pagrindu užsiėmimą? Galbūt įvardinti sumanymo Pasakos augimui Asmenybės ugdymo užsiėmimai veiklos pradžia būtų pats tas.
Įsivaizduokite, renginį organizavome net neturėdami socialinio tinklo paskyros! Iki paskutinės akimirkos nežinojome...

Žolinėjame vakar po laukus su mažosiomis, ir nei iš šio, nei iš to, septynerių vyresnėlė susirūpina:

- Mamyte, bet aš nesuprantu „labai daug pasakų prasmių“, - įtempiu iš netikėtumo ne tik ausis, - pirma, - kodėl, jauniausioji dukra visada pasakose būna gražiausia, antra, - kodėl jauniausias sūnus visada gauna žirgą nuvargėlį, kuris, pasirodo būna pats stipriausias ir dar stebuklingas, ir trečia, - kodėl jauniausias brolis visada išsirenka jauniausią seserį.

Kai manęs klausia, ar aš negalėčiau „užsiimti pasakomis su vaikais“, atsakau, jog be jokių abejonių, kad galėčiau. Tačiau vaikų nereikia mokyti „apie pasakas“, vaikams reikia pasakas skaityti ir padėti jas patirti. Be to, įsivaizduoju, kad kiekvienas vaikus auginantis žmogus yra kūrybingas, išradingas, sąmojingas ir gali pats skaityti savo vaikams. Bet jei vis dėl to manote, kad aš paskaityčiau geriau, maloniai prašom.

 Laisvė pasakose - viena iš pagrindinių vertybių ir siekiamybių. Tiek asmens, tiek krašto, trokštančio išsivaduoti iš tamsą, baimę ir negandas sėjančio baisūno įtakos.

Dr. B. Kerbelytės pastebėjimais, lietuvių tauta pasakose matoma kaip ypatingai retai naudojanti fizinę jėgą blogiui nugalėti. Dažniausiai priešas įveikiamas intelektu.

Astronomai džiūgauja, kai į jų akiratį pakliūna koks dangaus šviesulys, kartą per šimtmečius priartėjantis prie žemės. Sumanymui "Pasakos augimui" taip pat nusišypsojo sėkmė, kartą per šimtmečius ištinkanti, jis pakliuvo į LRT laidos "Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite" akiratį.

http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013533531/toks_gyvenimas_su_zita_kelmickaite_2017-01-11_15_05

„Žmogaus dvasinis augimas priklauso ne tik nuo dievų, bet ir nuo paties žmogaus. <...>. Kaip rodo mūsų istorija, visais laikais didžiai vertinta drąsa, valia ir ištvermė, kurių praradimas veda į žmogaus sąžinės praradimą. Garbingai įveikdamas sunkumus, žmogus pažįsta save ir pasaulį, vystosi jo sugebėjimai, auga išmintis, kylama į kalną“- rašo Elvyra Usačiovaitė*.

Jau nuo lapkričio mėnesio svajojau apie Nedos koncertą. Nuo tada, kai tik išgirdau apie būsimą pasirodymą Kauno „Žalgirio“ arenoje. Net neabejojau, kad ten būsiu. Neda man – viena tokia Lietuvoje, man patinka jos tembras, klausos neturiu teisės aptarinėti, tikriausiai geniali, o jai sukurtos dainos (ne kažkieno perdainuotos) – tiesiog nuostabios. Ir dar – man labai artimos. Aišku, kad apie meilę, apie kito žmogaus ryšio brangumą, trapumą, ir begalines svajones tokį išvis išgyventi. Žodžiu, ką aš čia paistau – ir taip visi gerai žinot. Neda yra Neda. Buvau ten, svajoklė mergaičiukė, kai ji, jos pačios žodžiais tariant, neįprastai pati sau įlindo į trumpą suknelę ir peršoko į disko stilių Nidoje, tais 95 aisiais ar panašiai. Neda yra Neda. Tai jos koncerte jau vėliau, Vilniaus Brodvėjuj, būdama studentė, pirmą kartą suvokiau „kai tu šalia“ prasmę. Neda yra Neda. Viskas tuo pasakyta.