Dėkodami už sugaištą laiką gausiai pildant anketas, pateikiant savo mintis, pastebėjimus ir užklausas, atsakome į dažniausiai užduodamus, labai Jums rūpimus arba išskirtinius klausimus.

Apie didybės maniją, jos atsiradimo priežastis, pasekmes asmenybei, artimiesiems, aplinkiniams, bendruomenei ir pan. bei jos suvaldymo būdus teiraujasi ponia Ona Zinaida iš Vilniaus.

Atsakykime pasakos tekstu, vienu iš gražiausių 2017 m. mūsų svetainės rubrikos „Pasakų žinutės“ pavyzdžiu:

Tik spėjo mergelė atsisėsti šakumoje, ogi žiūri – beateinanti prie šulinio sena moterėlė kibiru nešina. Tai kurpiaus pati atėjo vandens. Pasilenkė ji prie šulinio, nuleido kibirą, bet staiga kad šoks atatupsta, tarsi ko nusigandusi – net milžino duktė nusistebėjo, o moteriškė, toji paika varguolė, pamatė vandeny gražuolės milžino dukters atspindį ir pamanė, kad čia ji pati.

- Na ir gražumėlis tas mano! - apsidžiaugė ir paglostė raukšlėtus skruostus. - Ir kur matyta, kad tokia gražuolė nešiotų vandenį tokiam sukriošusiam senpalaikiui.

Pasakose didybė ir puikybė niekinama, pajuokiama, „gydoma“. Gyvenime, tikriausiai, nebūtų taip paprasta, nes tokia dvasinė būsena gali reikšti ne šiaip išpuikimą ir objektyvios realybės nejautimą, bet įvairius asmenybės sutrikimus. Jei žmogaus dvasinė sveikata kelia rūpestį jam pačiam ir artimiesiems, reikėtų kreiptis į gydytoją ir ieškoti pagalbos. Jei klausiate tik smalsaujant, galime pasakyti, kad pasakos visai stabiliai žmogų „nuleidžia ant žemės“ ir padeda pajusti gyvenimą tokį, koks jis yra, o ne tą, kaip jį regime per savo kartais labai siaurą „matymo kampą“.

Kitas pasakų žinutes galite perskaityti ir sumaniai jomis naudotis iš čia:

http://pasakosaugimui.lt/mintijimai/pasaku-zinutes-19/lt/

Ar kai kurių pasakų žiaurumas neluošina besiformuojančios asmenybės?

Pradėkime nuo to, ką laikome „žiauria“ pasaka. Arba pasaka apskritai. Kad ir kaip bebūtų keista, bet geros, tikros pasakos knygos net ir šiais laikais reikia gerai paieškoti, jei tokią norite nusipirkti. Galiu parekomenduoti porą knygų, kurios vertos dėmesio. Kitas, paprastesnis variantas – skolintis iš bibliotekos arba geriausias – paieškoti savo palėpėje.

O dėl žiaurumo… Galime pasidalinti savo pirmuoju susidūrimu su pasakų žiaurumu dar tada, kai pasaka mums tebuvo pasaka. Taigi prieš trylika metų esu „išoperavusi“ vieną šiuolaikinės leidybos pasakų knygą, dovanotą mūsų vaikams, kurioje tekstas apie Mėlynbarzdį buvo ne tik parašytas su detaliomis kraupiomis rūsčiojo jaunikio nusikaltimų scenomis, bet įspūdis dar buvo pastiprintas kraujingomis iliustracijomis… Paėmusi virtuvinį peilį išrėžiau visus tos pasakos lapus... Liko tik pavadinimas turinyje.

Vėliau elgiausi „protingiau“ – išmokau parinkti tinkamas pasakų knygas. Tokias, kuriose pasakos pateikiamos visos, nepertvarkytos, nesudėliotos kaip komerciniam leidėjui gražiau prie iliustracijos derėjo ar tilpo... T. y. 90 proc. naujų, gražių, blizgių pasakų knygų pakeičiau senomis, dar mano pačios vaikystėje skaitytomis Pasaulio Pasakų serijos knygomis. Štai ir visa esmė. Čia kaip su maistu, galime rinktis ir valgyti plastmasės skonio daržoves, vaisius, sūrį, o galime truputį pasivarginti, ilgiau paieškoti, nepulti prie visko, kas yra su užrašu „pasaka“, arba maistiniais terminais tariant, nepatingėti ir etiketę paskaityti arba palaukti, kol nuosavos braškės prisirps…

Ši problema, manome, iš dalies susijusi ir su Anos iš Vilniaus klausimu, kodėl tėvai neskaito pasakų savo vaikams. Dažniausiai neturi laiko ir noro, ir neturi laiko ar noro paieškoti tinkamų tekstų, tokių, kurie patiems neatrodytų buki, įtrauktų, sudomintų...

Apibendrinimui norėtume atsiminti vaikų psichologo ir psichiatro B. Bettelheim mintis. Anot jo, vaikai patys geriausiai jaučia, kokiu metu jiems kokios pasakos, atliepiančios jo vidinius išgyvenimus, reikia. Jeigu jam norisi klausyti tokios, kurioje vyksta nuožmios kautynės arba ragana suplėšoma į smulkiausius gabalus, tai jis tą ir mato – blogio sumažinimą iki nepavojingo minimumo... Tikėkite savimi, ir tikrai sugebėsite surasti tinkamą tekstą, kuris ne tik nedarys žalos, o tik prisidės prie brandžios asmenybės formavimosi.

Kiti dažniausiai užduodami klausimai, į kuriuos atsakome trumpai:
Ar įmanoma Jūsų seminarą pedagogams ir pagalbos mokiniui specialistams suorganizuoti bet kurioje Lietuvos vietoje, kokia kaina būtų?
Taip. Seminarai organizuojami visoje Lietuvoje. 6 akademinių valandų seminaro pedagogams ir pagalbos mokiniui specialistams kaina asmeniui - 16 eur., išduodami akredituotos įstaigos kvalifikacijos pažymėjimai. Jei seminaras vyksta ne Kauno, Alytaus, Marijampolės, Prienų, Birštono miestuose, prisideda kelionės išlaidų kompensavimas, o kaina asmeniui lieka ta pati, 16 eur.

http://pasakosaugimui.lt/paslaugos/pedagogu-ir-sps-kvalifikacijos-tobulinimas-23/lt/

Kaip pasakomis sudominti jaunimą?
Ilga šneka… Man kol kas pavyksta. Dar nei vienas „nesuraukė nosies“, nors vaikų, kuriuos pasiekė pasakos, amžiaus amplitudė - nuo 2 metukų iki baigiamosios gimnazijos klasės. Parašykite arba susisiekite asmeniškai, pasidalinsiu patirtimi.

Ar klausimynas susietas tik su sveikų vaikų ugdymu?
Anketa orientuota į visus auginančius suaugusiuosius. O jei jie dar ir norintys augti – visai gerai. Jei parašysite, kaip Jums atsakyti asmeniškai, papasakočiau plačiau. Turiu labai padrąsinančios patirties dirbant su mano parengta socialinio emocinio ugdymo pasakomis programa paaugliams, kai klasėje didelė dalis vaikų turi specialiuosius ugdymosi poreikius. Taip pat galime pasiūlyti socialinio emocinio ugdymo pasakomis komplektą mokiniui
( http://pasakosaugimui.lt/…/socialinis-emocinis-paaugliu…/lt/ )
ir pedagogui (numatytos konkrečios metodinės veiklos gairės nustatytam skaičiui darbinių - kūrybinių susitikimų bei priemonės).

Kaip teorijas įgyvendinti praktiškai? Kaip tėvus paskatinti prisidėti prie ugdymo proceso?
Nuostabus klausimas. Ačiū. Mane visada žavi tos ugdymo įstaigos ir tie pedagogai, kurie sugeba kūrybingai įtraukti tėvų bendruomenę į ugdymo procesą. Kaip visi vieningai taria – tai labai padeda. Pasakos gali tam pasitarnauti. Galite išmėginti. Tėvų vaidmuo vaiko augimui - milžiniškas, pasakose tai akivaizdu. Mes taip pat skaitome pranešimus tėvams susirinkimuose.

Ką darote su gąsdinančiomis pasakomis?
Labai puikus klausimas, vienas iš dažniausiai užduodamų tėvų, saviugdos seminaruose, arba mokytojų. O dabar klausimas Jums – pasakos, gąsdinančios Mus, suaugusius, ar vaikus? Galbūt iškart rasite atsakymą:)

Programą siūlykite mokykloms!
Dėkojame už įkvepiančius pasiūlymus. Būtinai rekomendacijomis pasinaudosime ir galbūt susitiksime vienoje iš Jūsų įstaigų. O tada šios rekomendacijos autorei suteiksim 100 proc. nuolaidą seminaro mokesčiui. Sutarta?

Kaip sudominti hiperaktyvius vaikus pasakomis? Ir ar tai įmanoma?

Paklausime ir mes - o bandėte? Mūsų atsakymas - teigiamas.
Vesdama pasakų edukacijas vaikams, susitinku su įvairiausio vaikų elgesio apraiškomis, ateina ir apsikabina, būtinai paspaudžia ranką, neleidžia išeiti, pravirksta. Nestebina niekas. Nes VISI vaikai susidomi tuo, kas vyksta, t.y. išgyvena pasaką tuo būdu, kokį pasiūlai. Labiausiai nustebina išgirstos nustatytos tų vaikų sutrikimų diagnozės... Nors pasakai tie vaikai - visų pirma yra vaikai.
Kaip mama taip pat galiu pridurti, kad kiekvienas vaikas yra labai individualus, bet jei dedi kryptingas pastangas, net ir judriausią vaiką gali sudominti knyga, pasaka, ji tampa geriausia jo drauge (tokia gera, kad reikia atiminėti knygas nuo pietų stalo, prieš miegą ). Jei klausiate kaip mokytoja, tada įgyvendinant "misiją" be tėvų pagalbos neišsiversite, bet neįmanomo nėra. Arba, tarpe tų šimtų vaikų, kurie klausėsi pasakos edukacijoje, nebuvo nei vieno hiperaktyvaus . Ar tai įmanoma?
p.s. sekite naujienas, jau kitą savaitę paskelbsime apie akciją, kurios vienas iš tikslų - sudominti vaikus pasakomis taip, kad patys jų kaip didžiausio gėrio nepaliautų prašyti

Labai daug klausimų sulaukėme apie darbo specifiką su vaikais, turinčiais specialiųjų ugdymosi poreikių. Tema sudėtinga, plati. Pasitelkėme į pagalbą ilgametę darbo patirtį turinčią specialiąją pedagogę, kuri apibendrintai rašo štai ką:

Specialiųjų ugdymosi poreikių vaikai - tai bendra fraze, po kuria slepiasi daugybė raidos problemų. Konkrečiai patarti nepažįstant vaiko - sudėtinga ir neatsakinga. Tiems pedagogams kurie susiduria su autizmo problemomis galima patarti pasigilinti ir išanalizuoti Ellen Notbohm knygą - "Autistiškas vaikas norėtų, kad jūs žinotumėte dešimt dalykų''. Sudarant ugdymo programas tikslinga pasinaudoti vokiečių pedagogų lyg ir pradžiamoksliu - „Autistų vaikų ugdymas“. Išversta į lietuvių kalbą, prieinama internete. Kadangi šiuo metu tai labai aktuali tema, pagalbos galima rasti ir internetinėje erdvėje - "Lietaus vaikai'', ''Viskas apie autizmą", "Specialiųjų pedagogų ir logopedų namučiai".
Naujausia taikomoji elgesio terapija - ABBA, arba PECKO - tai alternatyvi komunikacija paveikslėlių pagalba. Kaune dažnai organizuojami mokymai, kaip taikyti sistemą arba jos elementus praktiniame darbe.
Kompleksinę negalią turintys vaikai ugdomi komandiniu principu. Čia svarbu visapusiškas sensomotorinis stimuliavimas. Patirties galima pasimokyti Vilniaus "Vilties" mokykloje.
Hiperaktyvumas - tai vaikai sunkiai sukaupiantys dėmesį, chaotiškai (be tikslo) veikiantys ir judantys. Ugdymo programa paprastai sudaroma su psichologu. Labai padeda rami aplinka, maža grupe ar klase, individualus mokymas išskaidant procesą į keletą dalių. Taip išlaikomas dėmesį, ilginamas darbo su vaiku laikas. Pasakų terapija labai naudinga, pasaka sekama dalimis sugalvojant dėmesį stimuliuojančią užduotį.
Aplinkos pritaikymas priklauso nuo raidos sutrikimo: vaikams autistams rekomenduojamos zonos, kur galėtų nusiraminti, pabūti vieni. Vaikams su dideliais raidos sutrikimais būtina speciali įranga ar priemonės.

Pradedančiajam dirbti su vaikais, turinčiais specialiųjų ugdymosi poreikių, rekomenduojame šalia visko minėto ieškoti praktinį darbą dirbančio specialisto, kurį stebint galima būtų semtis patirties bei nuolat konsultuotis, taigi komandinis darbas bei kolegialumas čia labai svarbu.