Keliaujant per Lietuvą su pasakomis, sutinki daug nuostabių asmenybių, kurias, pirmą kartą matydamas, pasijunti it visą gyvenimą jas pažinojęs... Kiekviena maloni pažintis ir naujų sutiktų žmonių intymūs išpažinimai meilės pasakai, beveik visada baigiasi panašiai - pakviečiu pedagogą pasidalinti savo kasdienybės pasakomis su kitais. Tačiau, žinote, tas gyvenimo maratonas, - darbai, vaikų sirgimai, kitos moteriškos naštos, kurias sąžiningai nešame kiekviena...

O šįkart viskas buvo kitaip. Mama ir logopedė Vitalija Avgulienė tai įvardijo "likimo pirštu". Ji dalijasi iniciatyvos "Pasakų iššūkis - 2019" pastebėjimais.

Mama ir logopedė Vitalija Avgulienė:

"Pasaka mane lydi nuo vaikystės. Mėgau ir mėgstu klausytis skaitomų pasakų. Pasakų lydimos ir abi mano dukros. Jos ypatingai greit įsitaiso patogiai, kai tik pamato pasakų knygą mano rankoj. Pasakos puikios pagalbininkės ir darbe. Esu mama ir logopedė skaitanti pasaką.

Pirmas pastebėjimas
Skaitėme Afrikos pasakas iš knygos "Lapė ir liūtas", keturis pirmuosius tekstus. Gretutė puikiai ir įdėmiai klausėsi, o aš, kaip šiuolaikinė mama, skaičiau iš telefono . Juk viskas greičiau prieinama ir paprasčiau... Bet, dėja, suklydau. Po ilgo pasakų skaitymo dukrytė sako:
- Na gerai, mama, o dabar pasiimk knygą ir pasek normaliai...
Matyt,  pasaka - ne tik skaitymas, o ir ritualas - puslapio vertimas, skaitymas, paveikslėlių peržiūra ir buvimas susiglaudus..."