Kad kaip pasakoje, taip ir gyvenime jau ne kartą minėjau, ir „Pasakos augimui“ užsiėmimuose tuo puikiausiai įsitikinote. Dabar pagalvojau, o kodėl tų „čiupinėjamų“ pasakų elementų nepadarius kiek kūniškesniais, kasdieniam gyvenime sutinkamais pavidalais. Tikėkite, ar ne, bet juos galima aptikti bet kurioje srityje. Kaip antai, keleto pastarų dienų pastebėjimai ir pamintijimai apie tai.

   MENAS

Vakar ir vėl buvau galerijoje. Visada einu, kai reikia ypatingos dovanos. Vienu ypu savininkui paaiškinau,

kad dieną prieš tai rinkausi iš dviejų dalykų, bet vis gi nusprendžiau imti trečią - tuos raudonus koralų

karolius. Ryškus ir solidus dailininkės darbas. Galerininkas net akis išpūtė ir sako man:

- Bet gi jūs man pasakykit, iš kur ta moterų meilė raudonai spalvai. Tik pakabink ką raudono, tuoj

nuperka…

- O ką,- sakau,- raudona ir mano mėgstama spalva, tai gyvybė ir energija, (karolius perku mėgstančiai puoštis dėstytojos karjerą pradedančiai draugei), jau tikrai geriau, nei juoda.

- O ką,- sakau,- raudona ir  mano mėgstama spalva, tai
gyvybė ir energija,  (karolius perku mėgstančiai puoštis dėstytojos karjerą pradedančiai draugei), jau tikrai geriau, nei juoda.
Galerijos savininkas, jau žinomas tapytojas, be abejo, primena man, kad spalvų visokių esama, vis atsiprašydamas, kad jis nenori manęs niekuo įtikinėti ir įkalbinėti. Kad įrodyčiau, jog nesu kaip toje pasakos tikrovėje tik tas kelias spalvas bematanti, pasakau, kad vakar su jo žmona, irgi dailininke ir galerininke, dar ir masyvią vazą, žaliai rudą, ir grafikos darbą, absoliučiai baltą, grakštumo įsikūnijimą, buvau nužiūrėjus. Bet vis tiek manau, kad tie raudoni koralo karoliai draugei patiks labiausiai. Tarsi dar būtų negana priduriu, kad vakar dar viena moteris man ten esant tuos karolius apžiūrinėjo.
- Ach, tos moterys!.. - garsiai atsiduso žmogus, nesuprasi, bodėdamasis ribotu spalvų pasaulio pajautimu ar priešingai, pagirdamas moterų gebėjimą vis naujus atspalvius raudonoje spalvoje įžiūrėti.
O aš, kažkodėl, pagalvojau, kad pasakoje būtent tokių raudonų koralų toji vyriausioji dukra ir užsiprašė tėvą karalių parvežti iš užjūrio karalystės.

   KULINARIJA-MITYBA
Slegiu ožkos pieno sūrį ir nori nenori matau pasakos našlaitėlį, kuris sūrio „guzeliu“ milžiną pribaigė. Na, mąstau, jei jau tas galiūną įveikė, tai skalsiai ir mano šeimyna valgys ir „drūta“ bus. Net malonu darosi. Toks baltas, toks malonus gomuriui, tik valgyk ir būk stipruolis. Kūno ir dvasios, pageidautina. Ragaujame su namine rugine duona. O toji – priešingai, iš namie per rupiai sumaltų žiemkentėlių tokia svari gavosi, kad, nejučia pagalvoju, „laimė, kad nereikia karaliui ant stalo tiekt, neišlaikius būčiau išbandymo duona“…

Bet per daug nenusimenu – esu jau susipratęs žmogus ir nebijau pripažinti patyrus nesėkmę. Kitą kartą iškepsiu geresnę duoną. Žinau, kurioje vietoje kokią klaidą padariau ir ją ištaisysiu.

    GAMTA

     Štai maždaug tokį vaizdą matome nuolatos pro savo langą: miškas - miela, žalia, saugu, ramu, gera, „akį veria; vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria“, - kaip Antanas Baranauskas rašė.  Tolėliau reginys keičiasi paėjus upelio  vaga aukštyn, kadais čia, sako, Nemunas tekėjęs. Kol užkopi šlaitu, devyni prakaitai išpila,  bet taip gera viršun užsikabarojus pasidaro, širdis laukan veržiasi, o tu žiū – su medžių viršūnėm lygus, apačioj – upelis lyg siūlas  žemėlapyj raizgos. Dar priekin veržiesi – kuo toliau tuo sunkiau darosi.  Nes čia natūrali gamta, žmogaus rankos  nepaliesta. Ir pamažu jau imi galvoti, kad kaip tas pasakos veikėjas gūdumon nuklydęs ne ką kitą, o tik patį nelabą Poną sutiksi… Štai, ir urvas, ką sakiau…

  Marš namo greičiau, kiek kojos  neša. Juk žinote, kodėl...