Mano ypatingas gimtadienis prasidėjo

5.18 val. pažįstamu vaikišku balsu „mamyte, palydėk mane į toletuką“. Grįžus po septynių laiptelių žemyn ir vėl aukštyn kelionės, palengva užsnūdau.

5.45 val. įkyriai, ir kaip visad per anksti, suskambo mano vyro žadintuvas. Liepiau jam, ne žadintuvui, aišku, arba keltis, arba išjungt tą kvailą daiktą, vadinamą išmaniuoju.

6.30 val. vyras dar kartą išjungė nuostabiai lyrišką žadintuvo melodiją ir pakilo iš lovos, skubiai pabučiuodamas tarstelėjo „einu eglučių kraut“… Nespėjau susigaudyti, kas, ko ir kam, turbūt vėl buvau užsnūdus :)

6.35 val. atsikėliau vyrui iš paskos ir aš, susivokdama, kad iki šv. Kūčių liko tik magiškos trys dienos. Laikas, kai nepataikaudami masinei psichozei žmonės, apsivalę vidujiškai ir išoriškai, pradeda rėdyti Kalėdines eglutes. Mūsų medelyno žaliaskarės, kaip ir kasmet, iškeliaus į ne vienerius namus.

6.42 val. užkūriau pečių (gal reiktų sakyti krosnį, bet kad tas metalinis modernus daiktas į krosnį nepanašus), nors tokiu laiku neišeiginėmis dienomis paprastai prie ŠILDYMO KATILO nelendu. Nors pasakų tikrovė byloja, kad tai Animos sritis, ar sutinkat?..

7.25 val. neapsikentus lėtai nutekančio vandens vonios plautuvėje (aha, nepasakiau kriauklėje :) ), ėmiausi LEGO briliantų paieškos, kurių iš vakaro plukdydamas piratų laivus toje pačioje plautuvėje, girdėjau, kaip pasigedo mano vidurinėlis. Buvau tikra, kad tai tie brangakmeniai kalti. Apsiginklavus guminėmis prištinėmis išrakaliojau sifoną, ir, deja, rožinio ir violetinio briliantų neaptikau. Neapsakomos konsistencijos radinio neaptarinėsiu, bet vanduo, tris kartus sumovus sifoną ir vėl jį išardžius, galiausiai ir vėl teka laisvai. Gal ir ne labai moteriška veikla, bet juk aš gerai integravus Animus, kuris tuo metu, kaip tik eglutėmis užsiėmęs :)

Kai siurbiau ir ploviau pirmo aukšto grindis bei valiau virtuvės spinteles, kartkartėmis išklausydama kokį mielą sveikinimą telefonu, kaip visada dirbdama tokius darbus, turėdama daug laisvos vietos galvoje, mąsčiau, iš kur tas noras viską išvalyti, juk dar ne tos mėnulio fazės dienos. Lyg ir norėjosi viską mesti, bet kažkaip negalėjau paleisti visokių valymo rakandų. Gal senstu, sakau?.. Betgi susisgribau - apsišvarinimo ir apsivalymo poreikis, tas pasakose apkalbėtas apsikuopimas, vidinis ir išorinis, štai kas tai buvo. Ir kad jaunyn neinu, - tikra tiesa. Bet kažkodėl visai neliūdna dėl to. Tikiu, kad bėgantis laikas ne darko, o taurina žmogų. O ir pasakų bei žmogaus elgesio tyrinėtojai tam pritaria.

Po to, kai kelis kartus susipykom ir susitaikėm su vaikais (vis dėl tos tvarkos ir buvusios švaros, kurią ir vėl reikėjo atstatyti :)), įsidėjom į pintinę paviržio ir įkopėm į kalną. Nuostabi mankšta kraujotakai ir kuklūs improvizuoti pietūs kartu.

Bet ir čia stebuklai nesibaigia.

Kol suvaikščiojom aukštyn žemyn (metų virsmo ritualas, jau besikartojantis, kaip pastebėjot :) garantuojantis visokių derlių ir gėrių augimą), pas mus apsilankė policija, ir įvariusi siaubą mano tėvams, per mamą įdavė dovanas mūsų atžaloms, prieš tai pasitikslinus, ar tikrai turime jų net keturias. Nu ačiū Lietuvos Respublikos POLICIJAI už tokią gražią iniciatyvą. Labai nustebino, ir sukėlė aibes visokių įtarimų :) Kokie mes nenormalūs, ar ne?.. :)

Ne. Normalūs, tik niekados nieko nesame gavę dovanai iš valstybinių institucijų, išskyrus motinystės išmoką ir klinikose po gimdymo reklaminių pampersų bei bepanten tepalo mėginukų. Puikus tepalas, beje.

Bet ir čia dar ne visos staigmenos – pašto dėžutėje - abu vokai man. Dėkui širdingiausiai Indrei, už nuostabiausią visų laikų netikėtumą – popierinį laišką ir tikrą popierinį atviruką. Fantastika. Visada tokius vertinu.

Antro voko turinys galėtų pagadinti nuotaiką, bet kam, kas pastaru metu Lietuvos Respublikos patentų biure siekė savo prekės ženklo ir po juo esamo turinio apsaugos. Bet aš rami, net ir antrąkart gaudama panašaus pobūdžio laišką – Tarptautinės policijos pajėgos dirba, nereikia man dėl to sukti galvos, įspėjimai apie sukčius vieši, teisėtvarkos pareigūnai informuoti. Tas pats blankas, ta pati verslo registracijos vieta Lenkijoje, tik sukčių organizacijos pavadinimas kitoks. Gerai organizuoti mulkiai. Maloniai prašau daugiau man tokių laiškų nesiųsti, dar labiau branginti miškus, perdirbtą popierių vokams ir nešvaistyti lėšų tarptautinėms korespondencijoms :)

Pietų miego suguldžiau vaikus, prieš tai perskaičius žadėtąjį skyrių apie kaliausę iš „Smaragdo miesto burtininko“, ir nuo 15.20 iki 15.50 skyriau laiką sau – ožkų pienu balinta lavazza ir skaitoma knyga. Neįdomi. Bet perskaitysiu iki galo.

O po to – jau įprastai, ruošiau ir paruoštą dėliojau maistą, vyresnėlis padengė stalą, po to atėjo sveikintojai, pridovanojo galybę dovanų ir prilinkėjo gražiausių dalykų, 90 – metis diedukas pasakė ypatingą kalbą, suvalgėm kuklią adventinę gimtadienio vakarienę, išsivaišinom (reiktų sakyti svečiai vaišinosi, aš lieku ištikima vandeniui) maždaug 10 metų senumo prancūzišką šampaną (ačiū MANTUI, kažkada keliavusiam po Prancūziją), po torto pakartojom silkės ir išsiskirstėm. Liko žydėti puokštės pelenų rožės atspalvio gėlių (visi kažkaip susiderinę), ir tokia palaiminga ramybė. Tik viena diena, o dar vienais metais paaugau.

Ačiū už ypatingą dieną visiems, ją ir mane atsiminusiems.