Turbūt sutiksite, geriausiai praėjusių įvykių atgarsiai mumyse atliepia po kurio laiko, emocijoms nurimus, skubai pasimiršus, bendrystės ilgėtis ir vėl pradėjus...

Todėl siūlome susipažinti su jūsų nuomonėmis, mintimis ir atsiliepimais tik dabar, praėjus pusmečiui nuo renginio pabaigos, pasauliui pasisukus netikėčiausiomis kryptimis ir likus keliems mėnesiams iki naujojo.

Jūsų dėmesiui –  ugdymo pasakomis iniciatyvoje „Pasakų iššūkis 2021" dalyvavusių pedagogų ir tėvų mintijimai aktualiais klausimais.

Kad iniciatyva patapo ne tik ugdymo, bet ir ugdymosi pasakomis renginiu, malonu prisipažinti, kad toks gyvas ir autentiškas jūsų įsitraukimas liudija mūsų bendruomenės augimą, brandą. Ar daugiau begalėtume norėti?

Jei susitelkę pasakautojų būrin tampame vis sąmoningesni, drąsiai ir garsiai iniciatyvos metu prakalbome apie savo baimes žiaurių pasakų ir baisių scenų jose, išdrįsome pasisakyti, mums, terapinių užsiėmimų vedliams, tai aukštos mūsų darbo kokybės ženklas. Ačiū už jo įteikimą!

Didžiuojamės jumis, nebijančiais iššūkių iššūkyje. Argi tai nėra pasaka?! O gal tai tėra tikras ir visomis spalvomis trykštantis gyvenimas?..

   Bene didžiausių reakcijų sulaukė individualios užduotys pedagogams, pasirinkusiems iššūkio metu tobulinti kvalifikaciją ir dalyvauti 40 val. mokymų programoje. Audringiausiai atsiliepta į temos „Žiauriai baisios pasakos" namų darbus, nuteisiant ar išteisinant pasakas dėl jų žiaurumo. Širdingai dėkojame už laiką, skirtą pasakų analizavimui, minčių sudėliojimui. Štai keletas pamąstymų (kalba neredaguota):

 

„Tai ar pasakos – žiaurios?

Manau, tiek lietuvių pasakose, tiek daugumoje  kitų šalių pasakų, su  žiaurumu ir kraupiomis detalėmis susitinkame dažnai,  tik skiriasi  jų variacijos. 

Kai  ragana įmeta Sigutę  į duobę ir sudegina  ar paverčia  vaikus akmenimis. Pamotė išvaro podukrą iš namų basą žiemą atlikti  neįmanomų užduočių, kur būna  mylima tik jos dukra, o našlaitei užkraunama  sunkių darbų našta ir ji skriaudžiama. Ar apie du brolius ir vieną kvailą, kurie stengiasi  pasirodyti tėvui geriausi, kad gautų palikimą, atima iš jaunėlio uogas ir  išduria akis. Vilkas kuris su suėda šeimą, o jam vėliau prapjaunamas pilvas.  Kur Eglės giminė sukapoja žaltį, krauju pasrūva jūra, o Eglė savo vaikus paverčia medžiais. Tėvai išveda vaikus į mišką ir juos ten palieka.

Pasakose  aprėpiamas visas gyvenimas, kuris nėra nuklotas vien rožių žiedlapiais. Jos ruošia vaiką įvairioms gyvenimo situacijoms.

Manau, skaitant vaikams,  atsižvelgiant į jų amžių, galima sušvelninti  vietas, kur susitinkame su žiaurumu.“ 

(Dainora Čižinauskienė)

 

***

 

Perskaičius užduotį man iškilo klausimų:

 O kaip mes suprantame sąvoką „žiaurumas“?

Kaip „žiaurumą“ suvokė XV-XIX a. pasakotojai?

Ar pasakos „žiaurios“? Kokie mokslininkai taip teigia?

Ar yra ištirta „suaugėlių“ populiacija, kuriai buvo skaitomos „žiaurios“ pasakos? Kokie tyrimo rezultatai?

Taigi, neradusi išsamių atsakymų į savo klausimus, manau, kad pasakos nėra žiaurios. Tai ką kai kurie skaitytojai vadina „žiaurumu“, aš traktuoja kaip prevenciją ir vaiko ruošimą tikram, ne „rožiniam“ ar „žydram“ pasauliui.

Taip, sutinku, kad mes, tėvai ir pedagogai, pasiryžę padaryti viską, kad tik mūsų vaikas, mokinys, nepatirtų baisių gyvenimo negandų, bet... Gal nelaimės, netektys ir patirtas nesąžiningumas ugdys mūsų vaikuose atjautą, valią, pamokys juos atsakingai rinktis draugus, nepasiduoti, nepulti į neviltį ištikus pirmai didesnei nesėkmei (juk vis dar pirmajame PSO pagal savižudžių skaičių) ?..

Manau, kad didelę įtaką pasakos suvokimui turi pats pasakos skaitytojas-pasakotojas. Jei mano, kaip pasakotojo, tikslas vaikus mokyti nepasiduoti užklupus nelaimei tuomet aš ieškosiu „žiaurios“ pasakos su laiminga (gal ir nelabai, priklausomai nuo vaikų amžiaus) pabaiga.

Reziumuojant. Jei pasakos „žiaurios“, tai kaip mes įvardintume savo kasdienybę: laikraščių, portalų antraštes, žinių vedamuosius siužetus?...

Manau, kad kiekvienam laikmečiui savos žiaurumo pakantumo ar susvetimėjimo ribos...

(Ieva Vilimaitė-Grigaliūnienė)

 

***

 

„Ištrauka iš pasakos „Apė bevaikių porą“ nuteikia nelabai smagiai ir žiaurumo, manyčiau, pakankamai, jei viską įsivaizduoji pažodžiui: „Šoko ragana visu savo smarkumu an jo. O karaliūnas persigandęs puolė iš to bokšto. Ale visai neužsimušė, o katė raganos atbėgus išlupo karaliūnui abi akis“.

Tačiau bendrai skaitant pasakas visi kapojami slibinai, kažkas kažką suėdė, sudraskė ar pan.  neužsifiksuoja kaip žiaurios scenos, kadangi gera emocija užvaldo dėl to, jog pagrindiniai veikėjai taip suranda savo laimę, išsisprendžia konfliktai ir viskas baigiasi laimingai.

Dėl to su teiginiu „kad pasakos yra žiaurios“ aš nesutinku. Beje, manęs niekada net panaši mintis neaplankė, kol to neišgirdau ar neperskaičiau iš žiniasklaidos. O pasakos man labai patinka.“  (Alma Žeimienė)

 

***

 

Manau, kad liaudies pasakos nėra baisios vaikams. Na, nebent jos skaitomos vaikams ne pagal jų metus. Mes - suaugę giliau į ją žvelgiame, analizuojame (taip kaip filmas visai šeimai - vaikai jame mato viena, suaugusiems svarbesni kiti dalykai...).  

Tos „baisiosios" pasakos įspėja, moko pažinti baimę ir ją nugalėti, o tai aktualu ne tik vaikams. Kita vertus, vaikus traukia gąsdinantys dalykai, gana dažnai jie patys ieško to jausmo.  Ir dabar, ir daug anksčiau vaikai pasakoja baisius nutikimus. Anksčiau kurdavo šiurpes, vaidindavo persirengėliai, pavyzdžiui per Užgavėnes. (Ramutė Murauskienė)

 

***

 

„Ar pasakos yra žiaurios?..

Vienareikšmiškai...  

Jau nuo vaikystės, man sekamų pasakų tas žiaurumas labai labai gąsdindavo ir keldavo gailestį Elenytei, Sigutei ir visoms nuskriaustoms podukroms su jų nenudirbamais darbais.

Keista stebėti šiuolaikinių vaikų reakcija, kai skaitomos žiaurios situacijos pasakose juos mažai jaudina („užmušiu tave“, perpjautas trolio pilvas, podukros miegojimas geldoje, dalgiais užkapotas žaltys, medžiais paversti vaikai, išmuštos vištytės akelės, vilko praryta senelė ar praryti ožiukai, mamų palikti ir raganų pavogti vaikai ir pan.).

Aš kaip mokytoja, net adaptuoju, sušvelninu tekstus savo pirmokams (gal be reikalo), nes per savo asmeninę vaikišką patirtį, pamenu, kaip jautru būdavo ir gailėdavau nuskriaustųjų pasakos herojų.“ (A. Barauskienė)

 

***

„Lietuvių liaudies pasakos garsėja ne tik išmintimi, bet ir žiaurumu. Nors kiek pamenu, vaikystėje skaitytos liaudies pasakos, man nepalikdavo ryškių atsiminimų apie žiaurumo apraiškas.

Šiandien yra kitaip ir tenka susidurti su vienu nelengvu iššūkiu – pateisinti vyraujantį žiaurumą lietuvių liaudies pasakose/je. Prisipažinsiu, juk tai tikrai nelengva užduotis, bet įdomi, žadinanti mano smalsumą ir paieškas. Perskaičiau ne vieną pasaką kol mano dėmesį patraukė pasaka ,,Aguonėlė“, artima savo turiniu bei prasme užduoties atžvilgiu. Skaitant pasaką buvo įdomu gilintis į herojų emocijas, būdo bruožus, pažinti jų vertybių pasaulį, ydas. Pasaka ,,Aguonėlė“ pilna dramų, jausminga, žiauri. Pagrindinė veikėja senelė-mama yra savanaudiška asmenybė, nepriimanti savo dukros Aguonėlės juodos išvaizdos. Mamos tikslas-išbalinti dukrą šulinyje. Skaitau ir jaučiu, kaip kyla nusivylimas senele-mama. Žiauru, dar ne – galvoju mintyse. Toliau pasakoje atsiranda išvaduotojas vilkas, kuris gudrumu išvilioja Aguonėlę iš šulinio ir pagrobia ją. Skaitau ir smalsu, kas gi toliau?

Deja senelė – mama netekusi dukros miršta, bet geba pakviesti dukrą su vilku į pakasynas. Šie du ateina ir rauda: Aguonėlė - mamos, vilkas – uošvės. Mmm...Na kas gi čia dabar? Vilkas, tai žentas  – galvoju ir stebiuos.

Deja mano didžiausiam apmaudui pakasynų svečiai apgaulės būdu įstumia vilką – žentą į duobę su žarijom, o mama užmuša jį. Jaučiu, jog man gaila vilko ir liūdna. Va čia jau tikrai žiauru, o ką pasakytų gyvūnų globos atstovai? Turbūt atsakymas aiškus. Tačiau dabar ne apie tai.

Baigiasi pasaka tuo, kad Aguonėlė lieka mamai. Pasirodo, mama savanaudė, bet kartu ir kovotoja - misliju sau.

Pasaka ,,Aguonėlė“ tikrai įspūdinga, o dominuojantis žiaurumas, moko siekti savo tikslų, geba  perkeisti herojų vertybes, atskleidžia jų pažeidžiamumą, trapumą, jausmus, norus, ydas. Žiaurumas padeda pažinti žmones.

Prisiminiau patarlę: nėr to blogo, kad neišeitų į gera.

Linkiu Jums įdomių pasakų skaitinių!“ (Pasakų gerbėja Žana Nadyršina)

 

***

 

„Atsakau į klausimą: ar pasakos žiaurios?  Iš pirmo žvilgsnio atrodo taip, dauguma tėvų teigia, kad lietuviškos pasakos žiaurios. Tačiau tuo žiaurumu nugalimas blogis. O blogio nugalėjimas, įveikimas, ta stiprybė, gudrumas, jau yra gėris. Reikia kalbėti su vaikais, kad ir gerumu galima nugalėti blogį. Tik gaila, nepamenu tokių pasakų (net ir kolegių klausiau) :) Norėtųsi bent kelių tokių pasakų sąrašo, kaip sakant, kad viskas būtų „paduota ant lėkštutės"“. (Kristina Stankevičienė)

 

*** 

 

„Manau, kad pasakos yra nei žiaurios, nei nežiaurios gal labiausiai tinkantis apibūdinimas būtų pasakos yra gyvenimiškos, pvz.: lapė suėdė pagranduką, nes jis buvo iš tešlos. „Vištytė ir gaidelis“: vienas kitam kenkė, nes vienas kitam perdavė neigiamas emocijas ir  neigiamus darbus, „Eglė žalčių karalienė“: broliai norėdami apsaugoti Eglę nužudo Žilviną, Eglė iš skausmo medžiais paverčia vaikus ir save. <...> Ir dar daug galima nagrinėti, kad ir už gerą atlygina, už blogą nukenčia, gal gyvenime ne visada taip būna, bet vaikai klausydami mokosi gero elgesio, o ne blogo.“ (Asta Kazlauskaitė - Čepienė)

 

***

 

„Sutinkame su teiginiu, kad pasakos yra žiaurios:

 „Katė raganos atbėgus išlupo karaliūnui abi akis“ (pasaka „Apė bevaikių porą“);

„Ir persigandusių brolių akyse jis šoko ir prarijo jauniausiąjį peliuką su visa uodega“ (pasaka „Septyni broliai peliukai“);

„Buvo kartą piktas burtininkas, jis buvo jau seniai pasivogęs du meilius vaikučius...“ (pasaka „Senis burtininkas ir vaikai“);

„Perpyko galų gale karalius, liepė šauliams sunešti didelį laužą — degins tą mergelę, gal deginama prakalbės” (pasaka “Vilkais pavirtę broliai”);

„Taip anas dusino mirtį kiek laiko, bet vis tiek mirtis jį priveikė, mirė ir daktaras" (pasaka „Mirtis kūma");

„Užsirūstino ragana ir nusprendė Sigutę pražudyti Sigutė ėjo, įpuolė į žarijų duobę ir sudegė“ (pasaka “Sigutė”)

„Brolių Grimų pasakos“, kur ragana įmetama į krosnį („Jonukas ir Grytutė“), vilkas suėda šeimą, o jam vėliau prapjaunamas pilvas („Raudonkepuraitė“), mergelė nužudoma nuodais („Snieguolė“).
„Seniai, labai seniai vieną šalį valdė žiaurus šachas. Jis mėgaudavosi žmonių kančiomis, jis džiūgaudavo dėl žmonių sielvarto. Kasdien tekėdavo nekaltų žmonių kraujas, o šachas tik juokėsi.“ (uzbekų pasaka “Achmadas ir Šachas”). (Lina Kairiūkštienė ir Rūta Gražulienė).

 

***

 

„Pasmerkti ar išteisinti pasaką dėl jos žiaurumų (ar ne)?

 

Gavusi šią temą susimąsčiau, kurioje pusėje esu aš? Toje smerkiančioje ar vis tik teisinančioje.  Kaip pagalvoju, ne tiek jau daug pasakų, kurias galėčiau įvardinti tikrai „žiauriomis“.

Didžioji dalis mano per gyvenimą skaitytų pasakų nebuvo žiaurios, daugiau pamokančios. Nebuvo baisu skaityti apie velnius, karžygių kapojamas galvas, milžinus, slibinus ar kitus baisumus.  Gal būt labiausiai vaikystėje, kaip baisi pasaka, užsifiksavo Haufo pasaka „Šaltoji širdis“. Dar dabar prieš akis stovi tos knygos viršelis. Buvo įdomu prisiminti, kas ten buvo tokio baisaus, todėl naujai perskaičiau pasaką. Pasirodo į akmenį išmainoma širdis, man paliko daug didesnį įspūdį, nei kiti įvairiose pasakose skaityti baisumai. Taip pat užsifiksavo nedorojo milžino Munko paveikslas ir Stiklinio žmogeliuko galia ir geraširdiškumas.  Ir tas kontrastas tarp gėrio ir blogio, ta parodyta žmogaus pasirinkimo galimybė, net ir atrodo neišsprendžiamose situacijose sudėjo pamatus mano vėlesnei savivokai. Todėl vis tik stoju į tą žiaurumus teisinančią pusę, nes be vienos pusės, nebūtų kitos. Jei nesukrėstų, šiek tiek nesupurtytų, tai ir nepamatytume tų svarbių dalykų. Kaip ir šioje pasakoje, jei nebūtų taip vaizdžiai aprašyta, kas atsitinka gyvenant be širdies ir kaip tos vargšės vienišos širdys plaka uždarytos stiklainiuose milžino Munko kambaryje, nepajustum, kaip svarbi žmogui širdis, kaip svarbu įsiklausyti ką ji kalba.

Kai prisimenu  vėlesnius laikus, kai skaičiau pasakas savo vaikams, o skaičiau tikrai ilgai ( apie 18metų), nuo tada kai vyresnėlei buvo 2 metukai iki trečioji sulaukė gal 10 metų, kiekvieną vakarą. Tai buvo momentų, kai kurių pasakų tiesiog negalėjau skaityti. Man jos atrodė per žiaurios, per baisios, netinkamos vaikams. Atsimenu, kad skaitant Hanso Kristijono Andersono pasaką „Laukinės gulbės“ pakeisdavau vietą, kur buvo aprašyta, kaip sesuo eina dilgėlių į kapines, o ten ant antkapių sėdi raganos ir graužia numirėlių kaulus. Kad neužmirščiau, tą vietą buvau užklijavusi nauju tekstu. Niekad neskaičiau ir lietuvių liaudies pasakos „Sigutė“ nes buvo pačiai gaila tos kalytės, kuriai ragana sukiojo kojeles. Bet tarp kitų garso pasakų namuose buvo šioji  ir mačiau, kad vaikams nebuvo baisu jos klausytis. O atpildas už piktadarystes atpirko gailestį. Tą matydama supratau, kad vaikai pasaulį priima kitaip, natūraliai priima abi jo puses. Ir didžiausia problema pasmerkiant pasaką, yra mūsų suaugusiųjų vertinimas.

Todėl aš ginu visas pasakas, sakau, kad visos jos labai naudingos ir vaikams ir suaugusiesiems. Ir tuos išminties klodus galim semti ir semti visą gyvenimą, svarbu mokėti pasirinkti tinkamas pasakas vaikams, priklausomai nuo jų amžiaus ar to kokias vertybes norime ugdyti. Juk jos nuo seno nebuvo pasakojamos pramogai ar gąsdinimui, tai buvo pati tikriausia, pati natūraliausia mokymo ir  auklėjimo priemonė.“ (Minja Katinienė). 

 

 

Apibendrinant liaudies pasakų integravimo į mokymo(si) proceso prasmę ir ugdymo pasakomis iniciatyvos vertingumą, manome, pravartu pasidalinti iniciatyvoje dalyvavusiųjų ugdytojų refleksijomis. Čia nepristatysime beveik trijų šimtų savanorių respondentų atsakymų į dvidešimt du anketos klausimus, todėl iš arčiau peržvelgsime samprotavimus pirmuoju Ugdymo pasakomis iniciatyvos „Pasakų iššūkis 2021“ baigiamojo klausimyno klausimu: 

 

„Iniciatyva baigėsi. Kaip jaučiatės?“.

 

Atsakymuose ryškėja šios tendencijos ( skliausteliuose kalba neredaguota, nuomonių autoriai žinomi):

1. Išaugusi motyvacija dirbti, pasitikėjimas savimi ir pasididžiavimo ugdytiniais jausmai  

Iniciatyvos dalyviai teigia esantys įkvėpti („Jaučiuosi labiau pasitinkinti savimi ugdydama vaikus
liaudies pasakomis, džiaugiuosi gavusi daug naudingos informacijos ir įžvalgų“), pagilinę žinias
(„Jaučiuosi įgijusi naujos patirties, žinių. Teko pačiai vartyti žodyną, ieškoti kai kurių žodžių
reikšmės“); praturtinę profesinę bei asmeninę kompetencijas („Iniciatyva baigėsi, tačiau pasakų
skaitymai tikrai nesibaigs. Motyvacija išaugusi, nes žinau, kad tai darau nuoširdžiai ir rezultatai
jau džiugina“), pasisėmę naujų jėgų ir minčių, kurias pritaikys savo darbe, džiaugiasi įžvelgę
autentiškų pasakų tekstų vertę ir jų reikšmę vaikui, žmogui („Didžiausią įspūdį paliko tarmiškai
parašytos pasakos, nes vaikų emocijos ir praturtėjęs žodynas džiugina“, „Iniciatyva baigėsi ir
tikrai žinau, kad vaikams skaitysiu „nenugludintas“, o „tikras" pasakas“); pabrėžia tapę labiau
susidomėję savo darbu ir net laimingi, nes praturtėjo dvasiškai („Puikiai. Perskaitėme su mokiniais
daug pasakų. Vaikai sužinojo daug naujų žodžių, išmoko skaitomų pasakų valstybių sostines.
Jaučiuosi praturtinusi savo dvasią ir vaikų pasaulius“).

2. Pagilėję žinios apie pasakas, geriau suprastas jų ugdomasis poveikis 

Respondentai akcentuoja inciatyvos metu iš naujo atradę pasakas („Smagu, kai žmogus gyvena šita
pasakų idėja ir geba kitus pažadinti bei parodyti, rodos ir žinomą, tačiau kasdienybės skubėjime
„pamestą“ pasakų naudą“); pakitusį savo santykį su pasaka („Jaučiuosi praturtėjusi, bet šiek tiek
sutrikusi, nes vyksta lietuvių liaudies pasakų „perkainavimas“. Jų tiek girdėta, skaityta, sekta,
tačiau, deja, pasirodo, be gilių, esminių įžvalgų“); apgailestauja nepakankamai vertinę pasakas
anksčiau („Jaučiuosi keistai. Iš vienos pusės atrodo smagu, jog vis dėlto pavyko susidraugauti su
liaudies pasakomis ir mano būgštavimai, jog vaikai nesupras, ar aš pati nesuprasiu - nepasitvirtino.
Įgyta patirtis kitokia, tarsi palietus naują, neatrastą pasaulį. Iš kitos pusės liūdna - liūdna, nes
baigėsi susitikimai, užduotys. Liūdna, jog anksčiau neatradau ir neišdrįsau skaityti liaudies pasakų,
jų vaidinti, piešti veikėjus, įtraukti netgi ugdytinių tėvus. Todėl savijauta dvilypė. Ir džiaugiuosi ir
liūdna“); išryškina įgytą išsamesnį supratimą apie liaudies pasakos visapusišką ugdomąjį poveikį
(„Konsultacijos buvo naudingos. Patiko apie žiaurias, baisias pasakas, pasakas be paveikslėlių.
Dažnai girdžiu, kad negalima skaityti baisių pasakų vaikams, bet daugiau žiauresnės ir baisesnės
pasakos yra transliuojamos skaitmeninėmis priemonėmis, t. v. mums suaugusiems dažnai atrodo,
kad viena ar kita pasaka yra vaikui baisi, bet vaikai supranta visai kitaip, per kitą jiems tik
suprantamą pasaulį, emociją“); pritaria pasakai, kaip metodui, tinkamui integruotam vaikų
ugdymui („Laiminga, kad yra žmonių taip puoselėjančių pasakas, integruojančių jas į ugdymo
turinį, tyrinėjančių jų poveikį šių dienų vaikams. Kokios nuostabios metodinės rekomendacijos!
Jaučiuosi nepatogiai, kad nereflektavau, nesuspėjau į kiekvieną konsultaciją“).  

3. Ugdytojus (bet ne iniciatyvos organizatorius) stebinantis vaikų įsitraukimas į mokymąsi
per pasakas

Pedagogai atsako nesitikėję tokio didelio ugdytinių susidomėjimo ir įsitraukimo į pasakų skaitymą,
pasiūlytų užduočių ir veiklų atlikimą („Didžiuojuosi vaikais. Džiaugiuosi, kad sudominau
pasakomis. Paskatinau skaityti ir kitaip pažiūrėti į lietuvių liaudies pasakas“, „Nesitikėjau, kad vaikai su užsidegimu klausysis pasakų, atliks užduotis“); giria susiformavusią pasakų

skaitymo/sekimo/klausymo rutiną, padedančią geriau struktūruoti laiką ir koreguoti vaikų elgesį,
(„Gavau supratimo, veikimo ir veiklos būdų, kaip pamoką su pasaka paversti įtraukia, įdomia,
įveiklinančia visus vaikus“); atkreipia dėmesį į sustiprėjusį ryšį su artimaisiais („Namuose su
vaikais pradėjom vakarais skaityti pasakas. Dukra pasakė, kad labai smagu klausyti pasakų, kurias
skaito mama. Dukrai jau 17 metų“), didžiuojasi mažų vaikų išaugusiais gebėjimais aktualizuoti
pasakos turinį jų gyvenime („Nuolat jaučiau laiko stygių. Vaikams nepaprastai patiko. Smagu, kad
pirmokai su kiekviena pasaka rasdavo vis daugiau sąsajų su sava patirtimi. Suprasdavo „paslėptą"
pasakos mintį“).

4. Susidomėjimas ir noras tęsti ugdymą pasakomis

Su vaikais dirbę suaugusieji tvirtina, jog vaikų įsitraukimas į pasakų skaitymą/sekimą/klausymą ir
pasiūlytas veiklas parodė didelį jų susidomėjimą pasakomis ir užtikrino kryptingą bei kokybišką
užimtumą, todėl septynias savaites dalyvavę iniciatyvoje jie ir toliau ketina savo darbe pasitelkti
pasakas („Rytinius pasakų skaitymus tęsime ir toliau, nes pokalbiai apie jausmus, apie gėrį ir blogį,
apie tai, kaip galėtų būti toliau, įdomūs vaikams, priverčia mąstyti ne tik apie save“, „Iniciatyvos
dėka pradėjome pildyti pasakų žemėlapį ir taip į užsisuko pasakų ratas, kad tai tęsime dar ilgai“,

„ <...>žinau, kad dar dažniau seksiu pasakas vaikams“); pedagogai pabrėžia, kad įsigyti iniciatyvų
metodiniai leidiniai-pasakų rinktinės bus naudojami darbe ir iniciatyvai pasibaigus („<...>mes ir
toliau skaitysime pasakas. Skaitysime praeitų metų rinktinę [„Mėlynasis karoliukas“ – aut. past.],
„Su vaikais tikrai grįšime prie tų pačių pasakų iš rinktinės „Laimė“. Norėsis pamatyti kaip vaikai į
tas pačias pasakas reaguos pavasarį“, „<...>turiu nuostabią pasakų rinktinę ,,Laimė“, kuria
galėsiu naudotis ištisus metus“); pastebi, kad ugdytiniai žinią apie iniciatyvos pabaigą priima
nenoriai („Vaikai labai liūdi, kad jau baigiasi pasakų pamoka“, „<...>skaitysiu vaikams pasakas ir
toliau, nes jiems patiko, o namuose pasakas skaito ne visi“).

 

Tariame: „Iki naujų susitikimų!“. Jau šį rudenį!