Nesenas mano bičiulis Socialinis Tinklas vis primena, kad jau seniai žmonės "iš manęs girdėjo". O aš, vis dėl to, manau, kad kartais gera ir patylėti. Ypač tokią tingią, ir kaip įpratome kartotis, lietingą vasarą. Ypač tada, kai įvairiaspalvių ir stiprių įspūdžių gausa ramiai ieško savo prieglobsčio atminties kertelėse.

Tada, kai, išgyveni šilumą trylika metų galvoje nešioto ir įvykusio susitikimo, kai laiko tėkmės nesunaikintas, o išryškintas išskirtinis Lietuvos Kuršmarių žemės kraštovaizdis, tave, norintį lėkti, rodos suturi ir apdovanoja savo ramybe.

Tada, kai, regis, atsitiktinai pakliūni į kultūros, etniškumo, lietuviškumo ir visiško nesusireikšminimo bei nekomercijos oazę ištikimų savo sieloms bendraminčių rate.

Tada, kai vietoj žadėto vargo ir sunkumų su didžiausiu pakilimu pirmą kartą gyvenime "išeini stancijas" Žemaičių Kalvarijų atlaiduose su senovine žinomo vargonininko "kantička" rankose.

Tada, kai stovi prie Lietuvos dainiaus kapo, kurio eiles su užsidegimu deklamavai šešiolikos, ir jauti šiurpuliuką, klausydamas visų įmanomų "Balsų" ir "Faktorių" scenas seniai išaugusių (jei jie ten būtų užėję) jaunųjų talentų iš tavo gimtosios gimnazijos.

Tada, kai 23.15 val. tavęs klausia, ar tęsime vakarykščius pasakiškus pašnekesius, kurie vakar taip "užkabino".

Tada, kai vasarišką naktį su plius aštuoniais laipsniais temperatūros palapinėje tave šildo tetos Onutės tautodailės raštais "numargintos" vilnonės kojinės.

Tada, kai tenkini mažojo užmojus sukišti ramunėlių "avytę" į "sekretą" ir nejučiom susižavi suaugusiojo nusiteikimu kūrybiškai ir atsakingai žaisti vaikiškus žaidimus nepaisant rango anei amžiaus.

Tada, kai netenki amo dėl mažo miestelio dideliausių galimybių, nesvarbu kur, - Katedros šventoriuje, miesto amfiteatre ar montuojant remontuojamose kelio atkarpose nuleistą padangą.

Tada, kai Žvėrinčiuje užklumpa Tautiškos Giesmės valanda, kurią niekam neatskaitingi patriotai laisvai ir iš širdies gieda girioms ir jų dvasioms.

Tada, kai netikėtai pakeiti planus ir pasuki kursą naujiems iššūkiams. 

Tada, kai visišką nuovargį vietą užleidžia naujai užlpūdusios jėgos peržengus namų slenkstį.

Tada, kai tavo braškės pagaliau užauga (vis dėl to keiksnojamo lietaus!) iki kitos tetos Onutės, "pliancų" dovanotojos, žadėto milžiniško standarto.

Tada, kai dėkoji aukščiausiajam už suteiktas dovanas iš dangaus ir geradarius, kurie tave atsimena.

Tada, kai tyliai ir garsiai mintiji apie gyvenimo prasmę.

Tada, kai yra, kas tave girdi tylint.