Naktį vaikas pabudino mane iš košmaro. Sapnavau, kad bombarduoja. Staiga, nei iš šio, nei iš to, ramią ir jaukią pavakarę užverčiam kieme galvas prie savo jaukaus medinuko, ir matom, kartu su kaimynais, taigi nesirodo akyse,  – keturi lėktuvai, išnyra iš niekur, o vienas, „cepelinu“, bomba nešinas, krenta visai netoli, jau miško pradžioje, kaip tik ten, kur šiuo metu geriausiai dygsta baravykai… Garsas toks skrodžiantis, kad net dabar oda šiurpsta, nors seniai jau ne tik atsibuvau, bet ir darbais įdienojau. Pirmoji mintis – ar visi vaikai šalia, apglėbus juos lekiu namo vidun. Aplink dunda, griaudi, viską užlieja besimaišančių vakaro gaisų ir sprogimo sukeltos šipulių bangos spalvų makalynė. Po to – ramuma. Matyt tuo momentu mažoji paprašo palydėt į „tualetuką“. Pusė keturių ryto. Apsidžiaugiu garsiai ir sakau, kad miegosime dar ilgai, pabučiuoju mergaitę ir palinkiu ramaus miegelio. Ir, kad ir kaip to nesinorėtų, grįžtu į sapno tęsinį. Skaičiuoju vaikus. Šalia vyras. Visi. Džiaugiamės netikėtai užgriuvusia laime. Vis dėl to kažko nėra. Matau, kad namai švaresni, net grindų lentos (gyvenam tokiam Rumšiškių liaudies buities muziejiniame namelyje, sapne), greičiausiai, su smėliu nušveistos. Nėra lokio, juodo, gulėjusio savo migyje ant šiaudų kažkur priekrosnyje. O kampinė spinta neužsidaro nuo austinių vilnonių skarų (bet kodėl jos ne skrynioj?). Girdim bruzdesį už lango. Tai priešas, atėjęs savęs apreikšti. Suprantam, kaip jo nekenčiam…

 Tą jausmą sustiprina vyro žadintuvas, tylus, bet siaubingai įkyrintis. Atsikeliu, net nesuprasdama miegojau, ar ne. Automobilyje įsijungiam radiją, tas primena, apie „9/11“ metines, t. y. Rugsėjo vienuoliktąją Niujorke, keturių lėktuvų antskrydį ir subomborduotus Pasaulio prekybos centro "Bokštus dvynius". Neklausydama diktorės pasakoju vaikams, kaip tuo metu savo diplominio darbo vadovui, dabar jau profesoriui, pristatinėjau savo mokslinės analizės gaires, o šalia buvusi dėstytoja pusiau rimtai juokavo, kad gal prasideda karas. Man nebuvo juokinga, nes sesė, kaip tik prieš savaitę išvykusi tobulinti savo anglų kalbos žinių buvo ten, prieš pora dienų dar atsiuntusi nuotraukų iš apžvalgos aikštelės viename tų pastatų...
Nežinau, kokiai sapnų rūšiai šį mano pasąmonės turinį priskirtų psichoanalitikai, bet esu tikra, kad čia vienas iš tų, „supurtančių“, priverčiančių dar kurį laiką nakties šleifą nešiotis su savimi. C. G. Jungas, galbūt pasakytų, kad tai kolektyvinis sapnas, kai nakties fone iškyla ne vienam asmeniui reikšmingi dalykai. Sakykim, „netikėtai“ užgriuvęs ruduo, su visomis naujomis pradžiomis, iššūkiais ir senai pasėto derliaus ėmimu…
Juokauju, žinoma. Ir visai rimtai manau, kad L. Von Frans, pasakas kildinanti iš sapnų, būtų maloniai nustebinta rugsėjo 7 dieną Alytuje vykusiu Dzūkišku Jomarku 2018. Ne tik gamtos gėrybėmis gausiais prekijais. Bet ir išgirdusi, kaip taikliai antrokas išpoškina pasakos beveik apibrėžimą sumanymo „Pasakos augimui Asmenybės ugdymo užsiėmimai“ programoje vaikams „Pasakų lopšy mane augino“. Ačiū renginio organizatoriams už įkvepiantį iniciatyvumą, nepakartojamai puikias darbo sąlygas, kolektyvo darną ir galimybę augti.

Taigi klausiu kaip tas laidos „Klausimėlis“ vedėjas, vaikų, kas ta pasaka, o vienas berniukas atsako, kad tai yra sapnas…
 Negaliu atsidžiaugti, kaskart vis labiau įsitikindama tokiu vaikų prigimtinai organišku ir tyru pasaulio jautimu. Ir kaskart vis labiau pajuntu didesnį  gyvenimišką „antsluoksnį“ ant savęs, kuriuo apaugame didėdami. Tai, kas pirmųjų intuityviai ir natūraliai išjaučiama ir čia pat išgyvenama, suaugėlių su patirtimi, t. y. gyvenimo nusivylimais, nesėkmėmis, netinkamai išspręstomis problemomis, „nusodinama“, kaip nereikalingos kavos drumzlės kavinukyje… Ir kol manyje dar gyvi triukšmingi vaikiškų pasakų išgyvenimo įspūdžiai, lipu į antrą savo dienos barą – paskaitą suaugusiems. Ir visai nenustembu, kai mielos ir protingos mano klausytojos loginius pasakos kirčius, daug bylojančiais, bet ramiais sukilimo nežadančiais galvos linktelėjimais sudeda ten, kur reikia. Kaip tik ties tais „apaugimo nejautra“ arba svarbiausių vertybių ir gėrių, t. y. empatijos, dvasingumo, atsakomybės, ryžto ir kt. nurašymo į „drumzles“ momentais. Lengva su tokiais motyvuotais žmonėmis, greitomis tyliai pamintiju, kurių suaugėliškas protas geba pripažinti gyvenimo trūkumus ir kurie retkarčiais tą „antsluoksnį“ nusizulina geros knygos, geros muzikos, geros draugijos, gero prasibėgimo, ar ko kito, bet tikrai gero, pagalba. Receptoriai po „persikrovimo“ išorės impulsus ima vėl tinkamu jautrumu. Kaskart vesdama užsiėmimą ar skaitydama paskaitą "persikraunu" ir pati.
Todėl negaliu apsimesti, kad man vis tiek, kai vienas po kito pagrindinio šalies transliuotojo koks nors pašnekovas, konsultantas ar kitoks nuomonės reiškėjas praneša, kad "nesvarbu vaikams, kokiuose santykiuose, santuokoje, ar ne, gyvena jo tėvai, svarbu, kad vaikai gimtų, o be santuokos, juk teisiškai ir turtiškai lengviau "išsivaikščioti""... Arba dar, komentuotoja, kalbėdama apie žmogiškumo stoką, kaip pavyzdį pasitelkia augančias gyvūnų globos iniciatyvas. Suprask, žmonės pasidarė NEžmoniški, mat tokių įstaigų daugėja. Aš taip išgirdau. Ir jei jau taip, tai pabūsiu labai atvira.

Statistinės duomenų analizės (oi koks griežtas) dėstytojas išmokė, kad bažnyčios lankymas su religingumu neturi nieko bendro. Tad norėčiau, kad gerbiama radijo komentatorė žinotų, jog kai prieš kurį laiką mėginome pasiimti šunelį iš prieglaudos (viena iš labai garsių) antrame pagal dydį Lietuvos mieste, MUMS JO NEDAVĖ!!! Mat gerbiama šunelių šėrėja suabejojo mūsų sveiku protu, kompetencijomis, nes šuniuką ketinome auginti ne savo lovoje... O jam skirtame voljere.

Štai taip. Ji, žinoma, dar išskaitė moralą apie bla bla bla... Supratom, kad apgyvendinę šuniuką namuose, atimsim iš gerbiamos šunelių šėrėjos "materiolą" graudulingoms istorijoms, plačiai atveriančioms geraširdžių, t.y ŽMOGIŠKŲ žmonių pinigines, kurti... Vėliau išgirdau kauniečių pasakojimą, kaip dėl ilgo elektros gedimo atitirpus jų šaldikliui, ta pati įstaiga atsisakė potencialios mėsos puotos gyvūnams. Paramą paprastai imą tik sausu pašaru ir  pinigais...

Kai dar prieš kurį laiką dalyvavome aukcione, kuriame buvo mėginama surinkti lėšas neišnešiotų kūdikių šildomai dvynių loveliai (gyvybiškai svarbus įrenginys), įdėjus daug darbo, daug pastangų, ir dosniai susirinkusiems perkant ir aukojant, pinigai nebuvo surinkti. O tą pačią savaitę uostamiestyje sudegus  gyvūnų prieglaudos pastatui, žmonės pernakt suaukojo neišnešiotukų lovelei reikalingą sumą...

Tai nežinau, ar dar reikia mus mokyti ŽMOGIŠKO elgesio su gyvūnais... Šunį lietuvių protėviai prisijaukino dar mezolito laikais...

Man kur kas "žiauriau" atrodo 30 vaikų, "sukištų" į vieną ankštą prastai vėdinamą klasę, vienai mokytojai... Bet čia tik požiūrio reikalas, pasakys kas nors...

Reziumuokime. Dviejų mėnesių augintinis, kurį dovanojamą paėmėme iš žmonių, suaugęs savo elgesiu pranoko mūsų lūkesčius. Kai svetimi stebėdavosi, "bet kokia ji gera ir protinga", su vaikais susižvalgydavome, o mažoji pakuždėdavo "čia dėl to, kad mes ją labai mylim"...

Tie nuostabūs vaikai, su kuriais tenka susidurti "pasakiškuose" savo užsiėmimuose, meldžiu JŪSŲ, mamų, tėvų, senelių, mokytojų, tebūna pasakų tyruoliais ir tauriaisiais mažais žmonėmis, kuo ilgiau. Palaikykime jų tikėjimą, sustiprinkime viltį, neleiskime apaugti kiautu pirma laiko, skatinkime ir raginkime, būkime šalia. Mokykimės iš jų. Nelaukime sukrėtimo. Nei teroristų antskrydžio. Mylėkime ir saugokime juos. Ne tik gyvūnus.

Nuotraukų iš Alytaus kraštotyros muziejaus renginio "Dzūkiškas jomarkas 2018" autoriai:

Galina Tamošiūnienė

Giedrius Bernatavičius