Mintijimai

Tinka šuns metams. Žmogaus irgi
Tinka šuns metams. Žmogaus irgi

Šuniški buvo metai. Ne, ne dėl to, kad būtume įsigiję šunį. Šitą padarėm dabar jau užpraėjusiais. Ilgai laukėm, kol vaikai pakankamai ūgtels, ir bus pajėgūs suvokti, kad ir šuo yra gyvas tvarinys, kurį reikia ne tik maitinti, bet ir mylėti, paglostyti, pakalbinti („nu, žinot, ką!!!“, - girdžiu sakant viso, kas gyva, nekentėjus), ir neužmyluoti, nes jis - juk ne pliušinis žaisliukas.

Taigi jokio naujo šuns nepirkome ir dovanojamo globoti nepaėmėme.

Bet likome be savo šunytės. Prieš tai suspėjusios atvesti mums penketą mielų šuniukų. Didžiam skeptikų nusivylimui („pamatysite, kaip jums bus sunku juos išdalinti“, mat planuotai leidome šunytei patirti motinystės džiaugsmus), per labai trumpą laiką gyvūnams suradome naujus šeimininkus. Jiems, tikimės, džiaugsmo iš šuniukų ne mažiau, nei mūsiškė teigiamų emocijų teikė mums.

Apie tas teigiamas emocijas, arba šunišką laimę, gaunamą iš savo augintinių, bet taip trokštamą patirti ir iš žmonių, ir norėčiau pakalbėti. Apie šunišką ilgesį, neišsakytą ištikimybę ir meilę, taip lengvai apčiuopiamus jausmus ir žmogaus gyvenime. Tik ne taip lengvai ir paprastai reiškiamus. Deja.

Nes kas gi čia tokio, atrodo, pribėgti, pavizginti uodegą, prisiglausti prie blauzdos ir meiliai bežodžiu, bet tik jokiu būdu ne bežadžiu žvilgsniu pasakyti „Myliu“. Ir ne tik dėl to, kad jis gauna iš tavęs peno. Arba niekaip neišaugamas žaismingumas, visais amžiaus tarpsniais gyvenimą nuspalvinantis linksmesnėmis spalvomis. O kam nežinomas šuniškas džiaugsmas - „pagaliau grįžai, labai tavęs laukiau“, - kai pargrįžusius namo, mus pasitinka keturkojis, manau, yra kur kas subtilesnis siejančio jausmo įrodymas, nei primityvus šėrėjo ir šeriamojo santykis. Gaila, kad negalime paklausti jų pačių.

Keturkojai tikrai pasakytų, jei mokėtų kalbėti. Bet šitas jiems neduota. Neva tuo mes labai skiriamės nuo gyvūnų. Nors straipsnius apie žmogaus ir gyvūno DNR didelį panašumą jau tikrai esate skaitę. Dar kiti sako, kad gyvūnai neturi sielos, tas irgi juos tolina nuo žmogaus rūšies. Bet kas pamatavo, kiek tos sielos, ar dvasios turime mes, kai skaudiname, kankiname, mokame kalbėti, bet, šiukštu, negalime atsiprašyti, nes juk niekad neklystame, nes esame aukštesnio lygio tvariniai nei kokie ten gyvūnai…

Kartą, kai mano vaikai labai jau per daug „mylavo“ mūsų kalytę, toji nepiktai, nestipriai sugriebė vaiko ranką, ir nespausdama, atsargiai, įsistebeilijus į akis tarsi atsiprašydama nutaisė žvilgsnį „atleisk, bičiuli, viršijai ribas, būk geras, duok man ramybę“…

Tad siūlau viršžmogiškus dalykus palikti aukštesniosioms jėgoms. Tai ne mano kompetencija. O apie šuns meilę (ar prieraišumą) pakalbėkime žmogiškai.

 

Kai keturkojų dar buvo penketas, ir labai mažų, vyras man kartą papriekaištavo, kad šuniukus aš maitinu geriau nei jį. Visiška nesąmonė. Nes šešis kartus per dieną valgyti avižinių dribsnių košę mainomą su miežinėmis kruopomis, skaninant jas ožkienos inkstais, kepenimis, kiaulės galva arba pienu jis tikrai nesutiktų. Visą mėnesį iš eilės. Kol išmoktų ėsti, atsiprašau, valgyti sausą pašarą. Neturėjau laiko ir jėgų ginčytis, nes be penketo „siratukų“, anot mano devyniasdešimt antruosius einančio dieduko, dar beveik nematančių šuniukų, ištisą parą rūpinausi ir nuosavais vaikais. O jiems, kaip ir vyrui, nei maisto iš šuniukų puodo pakabinsi, nei „Eik miegot“, kai ateina laikas, pasakysi. Žmonių auginimo „ritualas“ sudėtingesnis. Reikia ne tik paglostyti, suturėti, paguosti, apkabinti, išsišnekėti, pasaką prieš miegą paskaityti. Tos pačios pasakos terminais tariant, ne tik maitinantį stalelį gauti padėti, kirminą numazgot išmokyti, bet ir į stiklo kalną įkopti padrąsinti, tyliai palovyje tūnant su reikiamu žmogumi išsikalbėti. Juk žinote. Tuo gyvenama. Ir dar niurzga staiga tapusio vyro skundai išklausomi. Todėl tuomet, kaip man nebūdinga, labai vykusiai tarstelėjau:

- Bet šuniukai – mieli…

Kam reikia, tas turėjo suprasti.

 

Kai keturkojai mažyliai priaugo beveik dovanotinų amžių, leidom žmonėms rinktis juos apžiūrint. Impulsyviai sukroviau trejetą į dėžutę, ir blogo nepagalvojus (o reikėjo!!!), nuvežiau juos į vieną įstaigą. Prisiekiu, užtrukau vos keletą minučių, ir dėžutės su gyvūnais net nepaleidau iš rankų. Kai gerai pagalvoji, tai buvo beveik tas pats, jei kokia „išsičiustijus“ poniutė aprengus savo šuniuką „versačiais“ po pažastimi juo nešina įžygiuotų į kokią viešą erdvę po stogu. Tik be „išsičiustijimo“, ne poniutė ir be „versačių“, buvau sutikta būrio iš džiaugsmo spirgančių vaikų. Apipuolė suaugę, glostė, mylavo pūkuotukus, buvo pasirengę pasiimti auginti kas dar antrą, ar trečią. Kai šuniukas buvo išsirinktas, su visu trejetu pėdinau atgal. Ir čia staiga atsivėrus vieno kabineto durims mane rūsčiu tonu subarė nepažįstama ponia, susidomėjusi klegančių vaikų balsais.

Triukšmas neviršijo įprasto decibelų lygio, bet nusikaltusi buvau priversta pasijusti kaip mat.

- Čia tokia gyvoji edukacija, atsiprašom, - gan pakiliai pareiškiau, - nes persiėmus žaisminga sutikimo nuotaika buvau įsitikinus, kad tos akimirkos džiaugsmo vaikams tą dieną buvo galbūt įsimintiniausios. Būtute matę jų veidus!

Bet pritarimo, bent kokio žmogiško jausmo, ar palankios veido išraiškos ( Žmogus žmogui žmogus, juk ar ne?) nepatyriau.

- Nu, žinot, ką?!! - gavau dar vieną, galutinį, nuosprendį.

Nors ir nežinojau.

Kartais lankstumas žmonėms praverčia. Tas mankštų pertraukas ugdymo įstaigose, manyčiau, pelnytai reikėtų atgaivinti. Kai kurie žmonės pernelyg sustabarėja savo vaidmenyse, ar sutiksit?

Klausau anąkart reportažo apie novatorišką darbdavį sostinėje, savo darbuotojus raginantį teigiamų patirčių ir psichologinio komforto semtis iš į darbo vietą atsivedamų augintinių. Gražu. Tik niekaip neįsivaizduojamas stebuklas „Vasiukų kaime“. Kas leidžiama Jupiteriui, tas sunkiai bus suprasta mažame miestelyje. Nors neprieštarauja nei žmogiškumui, nei įstatymui. O gaila. Nusistovėjusias formas kartais tiesiog būtina išjudinti.

Kam reikia, tas supranta.

Galite tikėti, galite ne, tame pačiame mažame miestelyje, mane (gal ir jus?) pasiekė atgarsiai apie nuostabaus sumanymo, galbūt net verto „Idėjos Lietuvai“ statuso, įgyvendinimą. Fizinių ir psichologinių sunkumų patiriantys vaikai vieną dieną „gyvai“ mokėsi padedami mažo, mielo šuniuko. Specialistės įvertinimais, efektas, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo stulbinantis.

Gerai, kad yra, kas supranta.

Pabaigai prisiminiau savo viešnagę su pasakomis pas mažuosius. Kai kalbėjome su vaikais apie norus ir svajones, ir magiškosios lazdyno šakelės padedami vijome visokias kliūtis jų išsipildymui, didžioji dalis vaikų svajojo apie materiją, t. y. daiktą, dar vieną, kurį norėtų turėti. Ir tik dvejuose pasisakymuose išgirdom „būti“ . Ir be šuniško faktoriaus čia neapsieita - „kad mylimam šuniukui viskas būtų gerai“, svajonė būti gyvūnėlių gydytoja, o dabar dar ir tapti trokštamo šuniuko šeimininke.

Mieli suaugusieji, užtikrinu jus, verta stengtis, kad kovą „barbių namelis versus šuniukas“ laimėtų pastarasis. Nes pažiūrėkit, kiek daug nuostabių jausmų ir žodžių keturkojis išmokys tarti mūsų vaikus. Jie tokie imlūs naujovėms. Žiūrėk, gal kokį gerą žodį išmoksim ir patys. Arba išjudinsim savo dvasines būsenas link artimo trokštamų pajautų.

Juk visi esam žmonės ir suprantame, kaip mums to reikia. Ir ne tik „šuniškais“ metais.

 

Susisiekite su mumis!