Mintijimai

Norite tikėkit, norite – ne. Apie sapnus ir svajones
Norite tikėkit, norite – ne. Apie sapnus ir svajones

Nepaisant prieššventinio šurmulio, įsipareigojimų šeimai, darbams ir kitų dalykų, nuolat mąsčiau, kaip rėdysiuos, nes tai turėjo būti mano šventinė gimtadienio dovana. Likus dviem dienoms iki koncerto, jau kruopščiai buvau apgalvojus kiekvieną detalę, nuo papuošalo iki batelių. Turėjau būti visa juoda (nors labai nemėgstu tos spalvos). Bet čia juk koncertas, tokių fancy stiliaus drabužių, kažkodėl, apdaro kūrėjai prisiuva būtent juodų. O ir mano spintoje, dar galutinai neatsikračiusioje tokių kadais už jūrų marių įsigytų išskirtinio fasono rūbelių, vieną kitą galima aptikti. Koks nuostabus sutapimas, jeigu jais tikėčiau. Taip buvau tuo įsitikinus, kad nepasivarginau net spintos pavarstyti. Tiesą sakant nepriėjau, nes buvo svarbesnių reikalų, nei mano įvaizdis tūkstantinėje arenos minioje. Vyras taip ir pasakė. Ak, tas nuostabus vyriškas subtilumas… Ar ne?.. Bet meluočiau tvirtindama, kad ta mintis mane paleido...

Nes… Mano pasąmonė mane apdovanojo įspūdingu sapnu, gal labiau keistu, nors nieko neįprasto, išskyrus vieną smulkmeną. Jaučiausi taip keistai, kad pabudus jį iškart papasakojau savo vyrui.

Sapnavau, kad ėjau būsimo koncerto patalpų koridoriais nešina kupstu savo juodo apsirengimo (gal tiesiai iš darbų atlėkėm, kodėl ten turėjau persirenginėti, nesuprantu), ir užbėgdama tai į rūbinę, tai į drabužinę, tai į damų kambarį, vis mažiau rankose turėjau juodų drabužių, o galiausiai į koncertą atėjau visiškai balta – balta palaidinė, baltas trapecijos formos sijonas, baltos pėdkelnės ir balti bateliai. Atsimenu savo didelę nuostabą sapne, kaip aš čia tokia iš juodos tapau visai visai balta...

Greitomis pasistebėjom abu su vyru šiomis naktinėmis vizijomis ir greitai pamiršom dienos bėgime. O kai vėliau, jau ne sapno, o „Žalgirio“ arenoje nekantraudami ir džiūgaudami į širdis priėmėm pirmuosius nuostabius akompanavusio orkestro ir instrumentalistų grupės akordus, spindulių šydas pasitiko į sceną žengiančią Nedą – visą švytinčią baltu apdaru.

Koncertas buvo puikus. Kiekvienam ten buvusiam, manau, savaip ypatingas. Suskaičiavau mažiausiai tris dainas, kuriose sapno žmogaus karšti kito žmogaus artumo troškimai tokie bendražmogiški, tyri ir prasmingi. Kokia laimė, pagalvojau ir pasidžiaugiau, jei galime tokią sapno tikrovę išgyventi gyvenime. Kokia laimė, jei ta tyrumo iš švelnumo akimirka nepasaibaigia akių atvėrimu rytui išaušus. Kokia laimė, pagalvojau, kad šiandien vis dar esama žmonių, garsiai drįstančių tokias vertybes propaguoti didžiojoje scenoje...

Neda koncerto pabaigoje nulenkė galvą (jos originalaus apibūdinimo trimis žodžiais čia neminėsiu :) ), o aš dar kartą lenkiu galvą prieš dainininkę ir visus žmones scenoje ir už jos, kurie padovanojo puikius muzikinius ir dvasinius išgyvenimus. Balčiausius iš baltų.

 

G.Bitvinsko nuotrauka, šaltinis:

http://zmones.lrytas.lt/muzika/neda-malunaviciute-nepabugo-zalgirio-arenos-ir-surenge-ispudinga-koncerta.htm