Mintijimai

Nacionalinė karjeros savaitė, motinystės pagarbinimas ir mažosios sukaktys
Nacionalinė karjeros savaitė, motinystės pagarbinimas ir mažosios sukaktys

Kai manęs klausia, ar aš negalėčiau „užsiimti pasakomis su vaikais“, atsakau, jog be jokių abejonių, kad galėčiau. Tačiau vaikų nereikia mokyti „apie pasakas“, vaikams reikia pasakas skaityti ir padėti jas patirti. Be to, įsivaizduoju, kad kiekvienas vaikus auginantis žmogus yra kūrybingas, išradingas, sąmojingas ir gali pats skaityti savo vaikams. Bet jei vis dėl to manote, kad aš paskaityčiau geriau, maloniai prašom.

Mano „užsiėmimo pasakomis su vaikais“ išmanymas yra ne tik profesionalus, bet ir labai asmeniškas, iš šono nenužiūrėtas, praktinis ir ne vien knyginis. Jau daugiau nei dešimt metų pasakas su vyru skaitome savo vaikams, ir beveik penkerius metus domiuosi galimybe pasakų metaforomis, simboliais ir siužetais žvelgti į pasaulio surėdymą. Tad galiu patvirtinti, kad beveik visus „loginius kirčius“ pasakose vaikai sudeda intuityviai ir absoliučiai teisingai. Savo nušlifuotais ir apdirbtais protais mes daug ko galėtume pasimokyti iš jų, vaikų.

Nacionalinės karjeros savaitės bruzdesiui ritantis per Lietuvą, auginantį pasakomis sumanymą „Pasakos augimui“ pristatėme pirmokams. Vieniems labiausiai patiko pasakojimas apie namų darbus, t. y. aibę žingsnių, kuriuos reikia atlikti iki atėjimo pas žmones vesti asmenybės ugdymo užsiėmimo, kitų dėmesį prikaustė lietuviškos pasakos kalba. Treti atsiklausė, ar galės snūstelti, mat pasakos prieš miegą jiems skaitomos šeimoje. O man labiausiai įsiminė pareiškimas, esą pasakų vaikui neskaitoma todėl, kad, mamos nuomone, jis, pirmokas, tam jau per didelis...

Puikiai suprantu to vaiko mamą, - kaip patogu ir taupu laiko atžvilgiu, kai vaikas išmoksta skaityti pats. Bet kokiam nuoboduliui užpuolus gali pasiūlyti paskaityti knygelę, užuot atsitraukus nuo savo darbų ir sėdus į skaitymo fotelį pačiai.

Ir aš tai esu patyrus – pradžioje atkrinta rūpestis dėl vedžiojimo už rankutės, po to apsirengimo, pavalgymo, batų raištelių, žaidinimo, po to ir skaitymo, jei pamažu užsimiršti. Bet ar nesate išgyvenę laiko, kai tik pradėjęs vaikščioti vaikas veržiasi iš glėbio, „as pats“, o po kurio laiko, kai žingsnis sutvirtėja, saugų glėbį ima ir vėl prisiminti, bent retsykiais. Lygiai tas pats su valgymu, labai savarankiškai maitindamasis, t. y. tepliodamasis kur papuola pirmosiomis košėmis, „as pats“, įgijęs gerų valgymo įgūdžių, vėl prašosi, „tu pamaitink mane“. Ir „pamigdymas“ prigulus šalia, ir pasakų paskaitymas, - „iš tos pačios operos“. Augdami ir savarankiškesniais tapdami, nesvarbu kokio amžiaus, vaikai vis tiek nori to paties buvimo su mumis. Tik mes arba juos atstumiam, apeliuodami į jų „didumą“ ir gebėjimą apsieiti savarankiškai, arba, kai mums būna patogu, sakome, „tu dar per mažas“ ir taip pat laikome nuošaly. Skamba kraupiai, ar ne?

Menas yra surasti aukso vidurį, duodant vaikui tiek, kiek jam reikia, neslopinant iniciatyvos, motyvacijos, saugant jį nuo pavojų, ugdant savarankiškumą ir suteikiant žinojimą, jog esame ir visada būsime šalia. Net jei ir gyvenimas pakoreguos savaip. Kitaip tariant, - netrukdyti vaikui augti plačiąja prasme. Tarsi paleisti iš to glėbio, ir kartu tikėtis, kad jis pas tave sugrįš...

Kaip tas vaikas, vėl panoręs saugaus pasibuvimo kartu (mano atveju su vaikais), lygiai prieš metus karjeros valstybės tarnybą iškeičiau į kitą, mano manymu, labiau derančią su motinyste, kūryba, vidine laisve ir ramybe. Ir susigrąžinau tą būseną, kai ir vėl esu laisvesnė savo mintimis ir minutėmis, kurias galiu dalintis su savo vaikais. Anądien mokykloje laukdama skambučio prie vyresnėlio klasės, apžiūrinėjau stendą su vaikų rašytomis sentencijomis bei eilėmis mamai. Įstrigo tokia: „Jei paleisi vaiką nuo savęs, ir jis pas tave sugrįš, vadinasi teisingai jį išauklėjai“. Nors nebuvo šią japonų patarlę rašiusiojo vardo, buvau įsitikinus, kad ta dailiai į eilutes suguldyta rašysena priklauso netvarkingiausio rašto savininkui, mano vaikui. Ir neapsirikau. Iškart paklausiau:

- Tai ar sugrįši pas mane, sūnau?

- Tai, aišku, mamyte, - atskriejo atsakymas.

Sąmoningai tarsi visos suvokiame, kad vaikus gimdome ir auginame ne sau (gal tik kokia nelabai susipratus ponia drįsta pareikšti paSIgimdžiusi sau mylimąjį visam gyvenimui), kad atėjus laikui juos išleisime į kitų mylinčių ir mylimų glėbius. Bet kai tas „paleidimas“ kada nors ateis, linkiu sau, ir kitoms auginančioms, su pasakomis, ar be jų, paleisti švelniai ir mokėti sulaukti sugrįžimų.

Susisiekite su mumis!