Ar kada nors susimąstėte, kokiuose ten stebuklinguose miškuose klaidžioja tos pasakų mergelės ir vaikinai, netyčia būtinai užkliudydami čia aukso lapą, o kitoje girioje - deimanto šakelę.

Ar fantastinis pasakų vaizdinys, koks mums atrodo iš pirmo žvilgsnio, nėra kuo tikriausios realybės konstatavimas?

Kai ta išvytoji, bet niekaip neišprašoma žiema ėmė tvoras „pyškinti“ ir medžius saulės atokaitoje deimantų kristalais dabinti, o šie neišpasakytu puošnumu akis „žibinti“, kaip koks Niutonas nukritusiu ant žemės obuoliu apsidžiaugi, į gamtos sekamą pasakos tekstą įsiklausai, įsižiūri. Ir kitiems tą grožį parodai. „Juk tai žiemos metą vargšė mergaitė ėjo, o prieš tai dar auksiniu rudeniu savęs ieškojimo kelią mynė, juk tai ne kas kita, kaip pasakojimas apie ilgą savęs suradimo kelią ir laimės link kelionės trukmę“!

Tik būkime atsargūs, nenubarstykime visų deimantų ir aukso lapų nenupurtykime.

Kantriai, žingsnis po žingsnio eikime, neužsimirškime, aplink mus esančiais matomais ir plika akimi neįžiūrimais turtais šioje kelionėje pasidžiaukime...