Atgarsiai

Po to, kai pasakų rūbą matavomės
Po to, kai pasakų rūbą matavomės

  

 

Ponia Laima domėjosi, kiek laiko truko mokymasis ir pasirengimas, nes jai atrodė, kad tiesiog maloniai leidžiu laiką vesdama užsiėmimą VISKĄ išmanydama. Tikrai neišmanau visko, gerbiama, Laima. Bet atsakymas slypi Jūsų klausime - man tikrai patinka tai, ką darau. Dar pridėsiu - kai kurie dalykai tiesiog mums padovanoti (aha, pagavau, - pagalvojot, atseit mano talentas, girsiu save :) nepataikėt, galvoju apie protėvių duotybę - pasakas, kaip ypatingus kūrinius), tik reikėjo teisingo laiko išlaukti, tai suprasti ir mokėti tuo pasidalinti bei pasidžiaugti su kitais. Šiuo metu mažiausiai dar trys sumanymai jau yra galvoje, bet ir tam reikės savo laiko, juk taip kalba pasakos?..

 

 

Anot jaunatviška energija trykštančios dalyvės, "nemigdančios ir aktyvinančios"  "pasakiškos" užduotys paruoštos! Tuoj jos paklius į savo asmenybe ir pozityviomis gyvenimo permainomis besidominčių žmonių rankas.

 

 

Pažymėjimai išrašyti ir įteikti. Galima būtų atsidusti ir lotyniškai tarstelti finis coronat opus, bet kažkodėl atsiminiau lietuvišką dainą: "rodos ir vargo nebuvo"... Nors kaip ten pasakos herojus priminė, - iš nieko niekas neatsiranda, pritariat?..

 

 

 

Tik po užsiėmimo apsižiūrėjom, kad malšindami dvasinį alkį (perfrazuoju vienos aktyvios ir pakiliai  nusiteikusios dalyvės prisistatymo mintis) labai kukliai vaišinomės, o mūsų vaišių turinys ir forma - avižiniai sausainiai apvalioje dėžutėje - labai priminė apkalbėtus visatos ir amžinybės simbolius. Sakysite atsitiktinumas? Nemanau. Tiesiog toks metas... Galėjome ir nepastebėti tokios, regis, visai nereikšmingos smulkmenos, bet ką ten pasakos sako apie prasmės suteikimą mažiems dalykams?..